ginklai

ginklai statusas T sritis Gynyba apibrėžtis Įrankiai ir priemonės priešui mūšyje kauti. Ginklus sudaro ↑naikinimo priemonės ir ↑naikinimo priemonių siuntimo į taikinį priemonės; sudėtingesnius dar sudaro valdymo ir taikymo prietaisai ir priemonės. Šiuolaikiniai ginklai skiriami pagal pažeidimo pobūdį – masinio naikinimo, įprastiniai ir naujieji netradiciniai ginklai; pagal sprendžiamų kovinių užduočių mastą – strateginiai, operatyviniai taktiniai ir taktiniai; pagal paskirtį – vientiksliai (priešlėktuviniai, prieštankiniai, priešlaiviniai ir kt.) ir daugiatiksliai, arba universalūs; pagal NP siuntimo į taikinį būdus – šaunamieji, reaktyviniai ir raketiniai, ginklai, kuriuose NP neša į taikinį lėktuvai, karo laivai (aviacinės, giluminės bombos ir kt.), elektriniai, stūmokliniai arba turbininiai varikliai (torpedos), naudojami mišrūs siuntimo būdai (pvz., raketa-torpeda, aktyvieji reaktyviniai sviediniai ir kt.), žmogaus raumenų jėga (pvz., ietis, rankinė granata), ginklai, įtaisomi galimose priešo veiksmų vietose (inžinerinės ir jūrų minos); pagal manevravimo lygį – stacionarieji su nejudriuoju pagrindu (šachtiniai raketų kompleksai, kazematiniai artilerijos pabūklai ir kt.), stacionarieji su judriuoju pagrindu (aviacijos, laivų, tankų ir kt.), savaeigiai, savijudžiai, velkamieji, vežiojamieji, nešiojamieji; pagal personalo skaičių – individualieji ir grupiniai; pagal šaudymo proceso automatizavimą – automatiniai, pusiau automatiniai ir neautomatiniai; pagal NP lėkimo (skriejimo) iki taikinio trajektorijos keitimo galimumą – nevaldomieji ir valdomieji. Ginklų veiksmingumą lemia jų veikimo nuotolis, taiklumas, greitašauda, manevringumas, taikinių kliudymo ir kovimo plotas. Pirmieji ginklai buvo rankiniai: kuokos, peiliai, kirviai, dalgiai, kalavijai, durklai, ietys, lankai su strėlėmis, t. p. padedantys apsiginti – skydai, šalmai, šarvai. Įvairiose šalyse jie skyrėsi forma ir skirtingai vadinosi: kuokos – buožėmis, bulavomis, buzdiganais; kirviai – bardišiais, alebardomis (kirvio ir ieties derinys); kalavijai – akinakais, jataganais, rapyromis; durklai – stiletais, kortikais. Ginklai buvo daromi iš medžio, akmens, kaulo, vėliau – iš bronzos, ketaus ir plieno. Buvo išrasti svaidomieji ginklai akmenims, strėlėms, ietims arba specialiems sviediniams mėtyti. Svaidomieji ginklai buvo asmeniniai (lengvi, parankūs naudoti vienam žmogui) ir kolektyviniai (sunkūs, sudėtingi pabūklai, naudojami kelių ar keliolikos žmonių). Parakas XIV a. panaudotas šaunamiesiems ginklams; jie iki XVII a. pab. visiškai pakeitė mechaninius svaidomuosius. Rankiniai ginklai pradėti vadinti šaltaisiais ginklais, asmeniniai šaunamieji – šaulių ginklais, o kolektyviniai – artilerijos pabūklais. Didinant ginklų greitašaudą, buvo išrastas automatinis ginklas. Pirmąjį automatinį ginklą – kulkosvaidį 1883 m. sukonstravo H. Maksimas (JAV). XX a. pr. kulkosvaidžiais, o vėliau ir kitais automatiniais ginklais buvo apginkluotos visų šalių kariuomenės. XX a. pr. automatinius ginklus pradėta įrengti šarvuotose mašinose, vadinamose tankais, karo laivuose ir lėktuvuose. Prieš II pasaulinį karą tankus, karo laivus ir karo aviaciją pradėta ginkluoti specialiai jiems skirtais ginklais. XX a. karuose paplito įvairūs liepsnosvaidžiai, minosvaidžiai, granatsvaidžiai, cheminis ginklas. II pasauliniame kare buvo pradėtas naudoti reaktyvinis ginklas, pirmosios sparnuotosios ir balistinės raketos, atominės bombos. Kariuomenių apginklavimas pokario metais raketiniu branduoliniu ginklu (XX a. 6 d-metis) iš esmės pakeitė visas karybos sritis. Tačiau buvo tobulinami ir įprastiniai ginklai. Šiuolaikiniai ginklai nuolatos atnaujinami (ginklų pavyzdžių kaitos ciklas lyginant su XX a. pr. sutrumpėjo 2–3 kartus ir sudaro maždaug 10 metų). Lietuvos teritorijoje XI–IX t-metyje pr. Kr. (paleolitas) buvo naudojamos ietys su kauliniais antgaliais, IX–V t-metyje pr. Kr. (mezolitas) – lankas ir strėlės su titnaginiais ir kauliniais antgaliais, kauliniai durklai-peiliai. III t-mečio pr. Kr. pab. į Pabaltijį atėję indoeuropiečiai naudojo akmeninius laivinius kovos kirvius, akmenines buožes. Nuo XVI a. pr. Kr. plito žalvario ginklai – durklai, vadinami baltiškieji kirviai, ietys, kalavijai (nuo IV–V a.), dideli peiliai, siauraašmeniai kirviai, lankai ir strėlės su geležiniais antgaliais, mediniai skydai su metaliniais apkaustais. X–XII a. ginklai tobulėjo, darėsi įvairesni. XII a. pradėta naudoti šalmus iš geležinės skardos, nuo XIII–XIV a. lanksčius iš geležinių žiedelių pintus ir odinius šarvus, apkaustytus metalo plokštėmis, nuo XV a. – vien metalo plokščių šarvus; nuo XIII a. naudotas arbaletas. Pilių sienoms griauti LDK nuo XIII a. naudotos įvairios svaidyklės (balistos), siendaužiai (taranai), pristumiamieji bokštai. Nuo XIV a. pab. LDK kariuomenė naudojo šaunamuosius ginklus: ↑bombardas, patrankas, nuo XVI a. pab. – muškietas. Nuo XVI a. pėstininkų ir raitelių ginklai darėsi lengvesni, šarvus dėvėjo tik sunkioji kavalerija. Ginklus gamino amatininkai, gyvenę miestuose, pilyse, feodalų dvaruose. XVI–XVII a. Vilniuje, Valkininkuose, Nesvyžiuje ir kitur veikė LDK kariuomenės patrankų liejyklos. Savos gamybos ginklų neužteko, todėl jie buvo perkami užsienyje. Ginklų pirkliai būdavo atleidžiami nuo muito; eksportuoti ginklus buvo draudžiama. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė (1918–1940 m.) buvo ginkluota daugiausia užsienyje (Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) pirktais ginklais. Kaune ir Linkaičiuose (Radviliškio rajone) veikė ginklų gamyklos, kuriose buvo gaminami šoviniai, šautuvų ir kulkosvaidžių vamzdžiai, remontuojami kiti ginklai. 1990 m. atkurta Lietuvos kariuomenė ginkluota užsienyje (NATO šalyse, Rusijoje ir kt. valstybėse) pirktais šaunamaisiais ginklais. Lietuvoje pastatyta šaudmenų gamykla. atitikmenys: angl. weapons rus. оружие ryšiai: dar žiūrėk – bombarda dar žiūrėk – naikinimo priemonės dar žiūrėk – naikinimo priemonių siuntimo į taikinį priemonė